Jei žinai kas aš,
Kam ši laišką rašau
Tai esi tas šiknius,
Kuri aš palikau!
Kaip verkiau aš skaudžiai,
Bet argi tu žinai?
Jei tu dar ne lavonas,
Tai busi juo tikrai!!

Sustok, palauk, tau pasaką paseksiu,
Pažvelgsiu į akis, kurias aš taip myliu.
Tu negirdi - kita tau plaukus glosto
Ir nežinai, kaip aš dėl to kenčiu.
Keliauk tu sau, tavęs aš neliūdėsiu,
Sužeistai širdžiai niekas nebaisu
Mylėt mokėjau, pamiršti nemokėsiu,
Bet apie tai nesužinosi tu.

Aš prakeikiu tą vienintelę dieną,
Nuo kada aš tave pamilau.
Nes buvau tau tik žaisliukas,
Bet dėja per vėlai supratau.

Mus atskyre ši vasara. Lietus.
Ant plaukų, ant širdies, ant minčių.
Atmintis lyg siubuojantis lieptas
Mus atskyrė nuo mūsų pačių.
Atminimai sugrižta į uostą.
Ir suvokti kas kartą skaudžiau,
Kad žvilgsniu tiktai nuotrauką glostau,
O tavęs- tiek dienų nemačiau...
O tavęs nesulaukiu,
Nes ? liūtys
Monotoniškai, nykiai, lėtai,
Nes kas vakarą slėgs ir nuliūdins
Ištuštėję vėjuoti krantai...
Nes kažką nesuvokiamai brangu
Vėl matysiu užmerkus akis:
Kaip nuo kranto nutolstančią bangą
Grakšcios pušys šaknim sulaikys...
Vakarais nepaiilstantis vėjas
Skaudžiai blaško šlapius lapus...
Kur esi?
Akis pražiurėjau-
Nesulaukiu
Tarp mūsų - lietus.

Nepyk prašau tavęs..
Suprask negaliu mylėti aš tavęs..
Tu man tikras draugas, nedaugiau..
Tu žinai myliu aš kita vaikiną..
Todėl nesu su tavimi
Tačiau mes esame ir būsime geriausi draugai amžinai..

Nekenčiu taves ir tų rankų, kurios mane lietė..
Nekenčiu tų lūpų, kurios taip saldžiai mane bučiuodavo..
Nekenčiu tų kerinčių akių, kurios į mane žiūrėdavo..
Nekenčiu visko, kas susiję su tavimi..
Tu sudaužei mano širdį į begalę smulkių šukių,
Kurios dabar jau niekam nebereikalingos..