Pro žalius žalius lapus,
žėri mėlynas dangus.
Pažiurėjęs Tu į jį,
Prisimink mane širdy...

Gyvenimas mus supažindino,
Gyvenimas mus ir išskirs,
Bet drauge praleistos dienos,
Visalaik man Tave primins.

Draugai - tai turtas, kurio negalime laikyti banke, tą turtą laikome širdyje.

Drauge,
Norėčiau padovanoti Tau lietų.. Tokį vėsų.. Bet dieviškai gaivų.. Bet, dėja aš tik žmogus.. ir tegaliu padovanoti lašą.. Imk jis tavo.. Norėjau padovanoti Tau visas pasaulio pievas.. Kuriose kasdien matytum galybes gėlių.. Bet aš tik žmogus.. Atleisk.. Taigi įteiksiu tau mažą gėlytę.. kuri nuvys greičiau, nei Tu.. Štai imk jį.. Norėjau padovanoti Tau bekraštį dangų.. Dėja nepakėliau aš jo.. Juk aš tik - žmogus..
Taigi dovanoju Tau vieną žvaigždelę.. Dabar pažvelk pro langą.. Pirmoji žvaigždutė, kuri Tau kris į akį, ir bus toji.. Aš tik žmogus, bet man tas nerūpi. Žmogus yra didis savimi, o tai svarbiausią.. Vieni liūdi lyjant, kiti džiaugiasi.. Vieniems dovanoja gėles, kiti visą gyvenimą žydi.. Vieni garbina žvaigždes, kiti patys yra ryškiai šviečiančios žvaigždės.. O dabar nusišypsok Juk pasaulis toks nuostabus..

Mes tokie maži, o norime būti daugiau, negu galime.. stengemės, būti gerais, o to gerumo niekas neįvertina.. mylim, bet nesam mylimi.. suprantam, bet nesam suprasti.. kenčiam, nors niekas to nenori.. bet mylim, pasitikim ir žinom, kad kažkur šalia yra žmogus, kuriam reikia tų mažų žmogeliukų, kad jie nekentėtų ir nedarytų to ką daro, kad suprastų ir būtų suprasti.. kad visada būtų širdyje ir netrūktų jiems nei meilės, nei laimės. Tai vadinama Draugais.

Gęsta žiburėlis tylią naktį,
Gęsta ir išblėsta lyg niūri diena,
Niekad neužgęsta, niekad neišblėsta
Tik žmogaus draugystė, jeigu ji tvirta.

Gal žodąių tų mums per mažai,
Kurie sušildytų, paguostų.
Bet jie,- maži vandens lašai.
Pries žodžius, byrančius per skruostus.

Draugai.. kas jie? ..Ar tie,kurie tave myli? (Gal tik taip sako?), ar tie, kurie skaudina (Ne,tai tikriausiai priešai), o gal tie, kurie papraščiausiai yra šalia.. (Nors ir už šimto mylių..) ir nesvarbu jis jaunas ar senas, aukštas ar žemas.. nesvarbu! Jei suprantate vienas kitą be žodžių.. saugok, nes už jokius aukso kalnus ar akmenukus nuo kelio jų nenusipirksi..! Persiuntinėk draugams, kad jie žinotų, kad tu esi šalia..

Neatleisti - vadinasi būti įkalintam savo praeityje. Neatleisti - vadinasi leisti kitiems save valdyti ir likti priklausomam nuo kitų valios. Neatleisti - tai kęsti pasikartojančius kadaise patirto skausmo priepuolius. Neatleisti - tai leisti suvešėti savo sieloje neigiamiems jausmams, kurie gožia teigiamus jausmus. Atleisti - tai užmiršti nuoskaudą ir niekad jos neprisiminti nei kalbomis, nei poelgiais..

Saulelė leisis,
Mėnulis kils.
Mūsų draugystė
Niekad neišdils.